| | „Js iekote nukryiuotojo Jzaus Nazarno. Jis prisikl, jo ia nebra“ (Mk 16, 6). Švytiniais drabuiais apsitaiss Dievo pasiuntinys itai sako moterims, kape iekanioms Jzaus kno. Bet t pat evangelistas i ventj nakt sako ir mums: Jzus nra praeities asmenyb. Jis gyvas, ir kaip gyvasis eina pirma ms; jis kvieia eiti paskui j, gyvj, ir taip patiems atrasti gyvenimo keli.
„Jis prisikl, jo ia nebra“. Jzui pirmkart prabilus mokiniams apie kryi ir prisiklim, ie, leisdamiesi nuo atsimainymo kalno, svarst, k reikia „prisikelti i numirusi“ (Mk 9, 10). Per Velykas diaugiams, kad Kristus neliko kape, kad jo knas nesuiro; kad jis priklauso ne mirusij, bet gyvj pasauliui; kad jis, kaip sakome per iburi apeigas, yra Alfa ir Omega, vadinasi, ne tik vakar, bet ir iandien, ir per amius (plg. yd 13, 8).
Taiau prisiklimas kakaip yra taip toli anapus ms horizonto, anapus ms patyrimo, kad, siirj save, pamatome besitsiant mokini disput: k gi i tikrj reikia „prisikelti“? K tai reikia mums? Pasauliui ir visai istorijai? Vienas vokiei teologas kart yra pasaks, jog atgaivinto lavono stebuklas – jei jis bt vyks, o tuo jis netikjo – galiausiai ess nesvarbus, neaktualus mums.
I ties, jei tik kas nors vienas kada nors vien kart bt buvs atgaivintas ir daugiau nieko, kodl tai turt mums rpti? Taiau Kristaus prisiklimas btent yra daugiau, yra kakas kita. Jo prisiklimas yra – pasinaudojant evoliucijos teorijos kalba – didioji „mutacija“, absoliuiai svarbiausias uolis visik naujyb ilgoje gyvybs ir jos raidos istorijoje, uolis visikai nauj tvark, svarbi mums ir susijusi su visa istorija.
Tad disputas su mokiniais apimt iuos klausimus: kas ia vyko? K tai reikia mums, visam pasauliui ir man asmenikai? Taigi i pradi – kas vyko? Jzaus kape nebra. Jis yra visikai naujame gyvenime. Bet kaip tai galjo nutikti? Kokios jgos ia veik? Svarbiausia, kad is mogus Jzus nebuvo vienas, nebuvo savyje usidars a. Jis buvo viena su gyvuoju Dievu, taip viena, kad sudar su juo vien asmen. Jis, taip sakant, buvo apsikabins su tuo, kuris yra pats gyvenimas, apsikabins ne tik emocikai, bet taip, kad tai aprp bei perskverb jo bt. Jo gyvenimas nebuvo vien jo paties, jis buvo bties bendryst su Dievu, btis Dieve, todl ir negaljo bti realiai atimtas. Jis galjo leistis bti nuudomas i meils, taiau btent taip sulau mirties galutinum, nes jame gldjo gyvenimo galutinumas. Jis buvo taip viena su nesugriaunamu gyvenimu, kad tas i naujo prasiver per mirt.
Pasakykime t pat dar syk i kitos puss. Jo mirtis buvo meils aktas. Per Paskutin vakarien jis ubgo miriai priek ir pavert j savs dovana. Jo bties bendryst su Dievu konkreiai buvo bties bendryst su Dievo meile, o i yra tikroji galia mirties atvilgiu, stipresn u mirt. Prisiklimas buvo tarsi viesos sprogimas, meils sprogimas, sutrauks iki tol neiardom „mirties bei tapsmo“ audin, atvrs nauj bties, gyvenimo matmen, kur perkeista traukta ir materija bei per kur inyra naujas pasaulis.
Aiku, kad is vykis nra koks nors praeities stebuklas, kurio faktikumui galiausiai galtume likti abejingi. „Evoliucijos“ ir apskritai gyvenimo istorijoje tai kokybinis uolis nauj bsim gyvenim, nauj pasaul, kuris, pradedant nuo Kristaus, nepaliaujamai skverbiasi ms pasaul, j keiia bei traukia prie savs. Bet kaip tai vyksta? Kaip is vykis gali mane realiai pasiekti bei traukti prie savs ir vir? I pradi galbt stebinantis, taiau visikai realus atsakymas yra toks: tas vykis mane pasiekia per tikjim ir Krikt. Todl Kriktas yra Velyknakio dalis; tai taip pat pabriama krikioninimo sakramento teikimu kai kuriems suaugusiems i vairi ali. Kriktas reikia btent tai, kad kalbame ne apie praeities vyk, bet apie tai, kad mane pasiekia bei pagriebia kokybinis visuotins istorijos uolis. Kriktas skiriasi nuo banytins socializacijos akto, iek tiek senamadiko bei sudtingo asmens primimo Banyi bdo. Tai taip pat daugiau negu tiesiog nuplovimas, savotikas sielos apvalymas bei pagrainimas. I tikrj tai – mirtis ir prisiklimas, atgimimas, perkeitimas naujam gyvenimui.
Kaip tai suprasti? Manau, jog tai, kas ia vyksta, lengviausiai paaikja, pavelgus nedidels dvasins biografijos, padovanotos mums Pauliaus Laike galatams, pabaig. Ši autobiografija ubaigiama odiais, kuriuose kartu gldi ir jos erdis: „A gyvenu, taiau nebe a, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Gyvenu, taiau nebe a. Pats a, esmin mogaus – io mogaus Pauliaus – tapatyb, perkeistas. Jis dar egzistuoja ir kartu nebeegzistuoja. Jis yra perjs „ne“ ir nuolatos iame „ne“ esti: a, taiau nebe a. Paulius iais odiais nenusako kokio nors mistinio igyvenimo, kuris jam bt buvs dovanotas ir mus galiausiai tegalt dominti tik kaip istorinis. Ne, iuo pasakymu ireikiama tai, kas vyko per Krikt. Manasis a i mans paimamas ir dedamas didesn nauj subjekt. Tada manasis a ia i naujo yra, taiau perkeistas, perartas, atvertas perklimo kit, kuriame gyja nauj savo egzistencijos erdv. Paulius mums tai dar kart parodo kitu aspektu, treiame Laiko galatams skyriuje kalbdamas apie paad ir sakydamas, jog jis duotas vienaskaita – tiktai vienam: Kristui. Jis vienintelis savyje turi vis „paad“.
O kaip tada su mumis? Js visi esate tap vienas Kristuje, atsako Paulius (plg. 3, 28). Ne viena, bet vienas, vienintelis, vienintelis naujas subjektas. Toks ms a ilaisvinimas i jo izoliacijos, toks buvimas naujame subjekte yra buvimas Dievo platybje, buvimas jau dabar trauktam gyvenim, iengus i „mirimo bei tapsmo“ sryio. Didysis prisiklimo sprogimas pagriebia mus per Krikt. Taip esame susiejami su nauju gyvenimo matmeniu, kuriame bname atsidr jau io laiko negand skuryje.
Gyventi be paliovos engiant i atvir erdv reikia bti pakriktytam, bti krikionimi. Šitai ir yra Velyknakio diaugsmas. Prisiklimas ne prajo, prisiklimas pasiek mus ir pagavo. Esame jo, tai yra prisiklusio Viepaties, sitvr ir inome, jog ir jis mus tvirtai laiko, kai ms rankos nusilpsta. Esame sitvr jo rankos, ir tada esame susikib u rank vienas su kitu, tampame vienu subjektu, ne tik viena. A, taiau nebe a – tai Kriktu besiremianios krikionikosios egzistencijos formul, prisiklimo laike formul. A, taiau nebe a – taip gyvendami, perkeiiame pasaul. Tai – formul, kuriai svetima bet kokia smurto ideologija, ir programa, nukreipta prie korupcij ir galios bei turto siekim.
„A gyvenu ir js gyvensite“, – Jono evangelijoje (14, 19) sako Jzus savo mokiniams, tai yra mums. Gyvename bties bendrysts su Jzumi dka, traukimo t, kuris yra pats gyvenimas, dka. Amin gyvenim, palaiming nemirtingum turime ne patys i savs ir ne savyje, bet per santyk – per bties bendryst su tuo, kuris yra Tiesa ir Meil ir todl aminas, kuris yra Tiesa ir Meil ir todl aminas, kuris yra pats Dievas. Vien sielos nesugriaunamumas negalt suteikti aminam gyvenimui prasms, negalt padaryti jo tikru gyvenimu. Gyvenimas kyla i buvimo mylimam to, kuris yra Gyvenimas, i gyvenimo su Juo ir myljimo su Juo. A, taiau nebe a – tai kryiaus kelias, vien savajame a usidariusios egzistencijos „perkryiavimo“ atsiveriant tikram bei tvariam diaugsmui kelias.
Tad visi, kupini diaugsmo, kartu su Banyia galime giedoti Exsultet odiais: „Tedigauja dangaus angel minios... Tesilinksmina nuvitusi em“. Prisiklimas yra kosminis vykis, aprpiantis ir sujungiantis dang ir em. Ir lygiai taip pat Exsultet odiais galime suukti: „Tavo Snus Jzus Kristus, kuris, i mirties viepatijos sugrs, skaidriai nuvito monijai ir gyvena bei viepatauja per amius“. Amen!
„Banyios inios“
katalikai.lt |
pradi
vir
